Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“. (Jn 11, 20-27)

VARTAI Į GYVENIMĄ, Mons. Adolfas Grušas

Vėlinės - tai diena, kai mirusiųjų kapai nušviečiami žvakių šviesos ir pasipuošia gėlėmis… Netgi tie žmonės, kurių kojos paprastai niekuomet neperžengia bažnyčios slenksčio ir kurie, jei tik įmanoma, vengia lankytis kapinėse, tvirtindami, kad mirties prisiminimas jiems trukdo džiaugtis gyvenimu, šiandien nedvejodami lanko savo artimųjų kapus ir dalyvauja pamaldose. Viskas teisinga, viskas gražu… tačiau ar tai ir yra viskas, ką mes galime padaryti šią mirusiųjų atminimo dieną?

Reiktų pripažinti, kad mes ne visiškai teisingai suvokiame, kam Bažnyčia kviečia mus Vėlinių dieną. Žinoma, liturgija ragina mus susimąstyti apie mirtį, melstis už mirusius mūsų artimuosius, tačiau priešingai, negu kai kas įsivaizduoja, Bažnyčia nešvenčia mirties.

Liturgijoje nėra verksmo, nes tai, ką joje prisimename, yra ne mirtis, o prisikėlimas. Liturgijoje nėra ašarų, nebent tos, kurias nušluosto Viešpaties ranka, nes tikintieji girdi žodžius ne apie mirtį, o apie gyvenimą.

Tai suprasti nėra lengva. Evangelijoje girdime, kaip Morta sako Jėzui: „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Morta tiki Jėzų, bet nežiūrint to, klysta. Panašią klaidą darome ir mes, kartodami jos žodžius: „Kur yra Dievas, jei leidžia mano šeimos nariui taip kentėti? Jei Dievas yra, kodėl leido šiam žmogui mirti nekaltai?“

Amžinas troškimas: „Jei Tu, Dieve, esi čia, mano artimieji nemirs“… Šią maldą kartojame, tarsi savotiškai užburdami save ir įsivaizduodami, kad tuo parodysime savo tvirtą tikėjimą… Gal todėl, susidūrus su mirtimi toks tikėjimas labai greitai žlunga… Tuo tarpu Dievas tikrai yra čia, Jis visada yra su mumis, tačiau ne kaip priemonė išvengti mirties. Jėzus niekada ir niekam nežadėjo, kad Jo draugai nemirs, Jis tik įspėjo saugotis kitos, kur kas baisesnės mirties…

Dievui didžiausias gėris yra ne ilgas gyvenimas, ne pastangos gyventi be galo ilgai. Žmogiškojo likimo esmė yra ne išvengti mirties, bet jau dabar gyventi prikeltųjų gyvenimą. Amžinybė jau yra mūsų gyvenime, anksčiau, nei mes akivaizdžiai su ja susidursime. Ji ateina pas mus kartu su tikėjimo dovana, aplanko mus su kasdieniniais meilės įkvėptais poelgiais.

Viešpats moko mus labiau bijoti neteisingo gyvenimo, o ne mirties. Svarbu labiau bijoti tuščio ir nenaudingo gyvenimo, negu tos paskutinės šio gyvenimo ribos, kurią peržengsime tvirtai remdamiesi į Tą, kuris neleis parkristi. Apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams skaitome: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“.

Iš tiesų šito visiškai pakanka. Jei Dievas yra meilė, Jis mane išgelbės iš mirties valdžios. Jo galybė – tai Jo prisikėlimas, meilė, nuo kurios niekas niekada manęs neatskirs.

Vienoje, gal pačioje gražiausioje maldoje už mirusius prašoma: „ Leisk jiems gėrėtis Tavo veido šviesa“. Joje tikėjimo žodžiai užleidžia vietą paprastam, o drauge tvirtam ir žmogiškam žodžiui: „gėrėtis“. Protas nusileidžia džiaugsmui, tikėjimas gėrėjimuisi. Amžinybė nusakoma, kaip džiaugsmas. Dievas nėra atsakas į mūsų pageidaujamus paaiškinimus, bet į mūsų laimės troškimą.

Mūsų žemiškoji patirtis tvirtina, kad viskas pasaulyje eina į mirtį. Krikščionybė teigia, kad žmogus iš mirties pereina į gyvenimą. Iš šios žemės, Dievo šventovės, kurioje joks žmogus negali tikėtis likti gyventi, mirties vartai veda į išorę. Į gyvenimą...